Gyvenimas rojuje yra tas, kad visada yra laimikis. Bermudų atveju, kur „Šis senas namas“ filmavo 200 metų senumo Gruzijos namo renovaciją, vasarą ir rudenį uraganai smogė į nedidelę Atlanto vidurio salą, griuvo medžius, barškėjo langus ir luposi nuo stogų. O ir tada
saloje nėra gėlo vandens šaltinio.
Dėl to Bermudų stogai per keturis šimtmečius išsivystė, kad galėtų atlikti du dalykus: apsaugoti namus nuo pūgaujantys vėjai ir piltuvas, kad ir koks dangus lytų, nusileidžia į dideles cisternas, kurios maitina buitinius čiaupus. Pagal įstatymą kiekvienas namas turi surinkti 80 procentų vandens, kuris patenka ant jo stogo.
Norėdami pastatyti tradicinį bermudinį stogą, mūrininkai tarpusavyje ant klubo stogo rėmo skiedžia stačiakampio formos plokštes arba „skalūnus“. Tada jie dengia daugiau skiedinio ant skalūnų viršaus ir kraštų, užpildydami sąnarius ir suteikdami stogui tradicinę pakopinę formą. Išilgai apatinių stogo kraštų jie formuoja ilgą betoninį lataką latakui, kuris lietaus vandenį nukreipia į vamzdį, kuris jį filtruoja ir nukreipia į cisterną, palaidotą šalia namo. Tada jie suteikia visai stogo konstrukcijai ploną cemento plovimą. Galiausiai, kad lietaus vanduo būtų kuo švaresnis pakeliui į cisterną, jie dažo stogus specialiomis netoksiški dažai (modernus tradicinio plovimo kalkėmis pakaitalas), kuriuos reikia tepti kas du ar tris kartus metų.
Rezultatas yra tvirta, beveik savarankiška konstrukcija, kuri atlaiko oro sąlygas ir siunčia švarų vandenį į baką. Tai geriausias ir pigiausias būdas tiekti gėlo vandens-reikia iki 30 galonų vienam asmeniui per dieną-daugiau nei 60 000 šios mažos salos tautos gyventojų. Tai taip pat lemia baltus Bermudų stogus, puikiai išdėstytus tarp delnų ir iškeliavusį prie pastelinių namų, kuriais sala garsėja.
Žiūrėkite 2–6 paveikslėlius, kaip atlikti veiksmus
Viskas iš eilės
Kvadratiniai Bermudų kalkakmenio gabaliukai, vadinami šiferiu, laukia įrengimo ant stogo „Harbour View“, dabartiniame „TOH TV“ projekto name Bermuduose.
Vandens šaltiniai
Lietus yra seniai žinomas vandens šaltinis vietiniams bermudams (kurie turi natūralų atsparumą šiukšlėms ir bakterijoms, kurios patenka į jų cisternas). Tačiau prasidėjus turizmo sezonui vandens surinkimas ant stogo negali patenkinti salos poreikių. Vasaros įkarštyje sala sulaukia net 200 000 lankytojų. Taigi viešbučiai, ligoninės ir kitos komercinės operacijos turi rasti kitų šaltinių. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje vyriausybė pradėjo pumpuoti vandenį iš „lęšių“, požeminių vandeningųjų sluoksnių, kur lietaus vanduo, kuris per dvejus metus prasiskverbė per žemę, yra sunkesnis jūros vanduo. Šie lęšiai vis dar naudojami; gamykla buvusiame kariniame forte filtruoja vandenį atvirkštinio osmoso technologija, tada jį chlorina, kad galėtų keliauti 30 mylių vamzdžiais į Bermudų miestus.
Vis dėlto vandens paklausa piko sezono metu viršija pasiūlą apie 20 procentų, todėl vyriausybė ėmėsi vandens normavimo. Tačiau iki 2005 m. Vasaros ji tikisi pradėti gėlinimą, kad jūros vanduo būtų geriamas pašalinus druską. Procesas sunaudoja daugiau energijos, todėl yra žymiai brangesnis. Bet tai yra rojaus išlaikymo ir veikimo kaina.
Žr. 7 paveikslėlį.
